Prieš 20 metų, nešini dar dažais kvepiančiais atestatais, palinkėjom klasės draugams sėkmės ir išsiskirstėme po pasaulį, kas su konkrečiu gyvenimo planu ir tikslais, kas – vedinas vien nuojautos. Kažkam planai išsipildė su kaupu, kitus drąsa ir užsispyrimas nubloškė į netikėtas vietas. Po 20 metų susibėgom įspūdžiais pasidalinti.
Atrodo, šitiek laiko prabėgo – visi 20 metų. Ne tik su gėlės žiedu, bet ir nemenku jauduliu keliavome sutikti vienas kito. Kažin ar bepažinsim visus? Ar išliko ryšys? Išliko – atsikvėpėm prie seniai bevarstytų mokyklos durų, vieni kitiems besišypsodami išsiglėbesčiavome, išsibučiavome. Tikrai pasiilgome ir vieni kitų, ir mokyklos koridorių, savo klasės, savo suolo.
Ar pasikeitėme? Galbūt tik per plauką. Kas barzda, kas nauja šukuosena, o kas pora papildomų kilogramų pasipuošė, tačiau akys, šypsena, kalba, gestai – viskas kaip anksčiau. Atrodo, kad tų dešimtmečių net nebuvo. O mokykla net plyšta nuo prisiminimų: koridoriai, valgykla, sporto ir aktų salės.
Ko neliko ir mūsų nebepasitiko ant mokyklos slenksčio – auklėtojų, kurios mus paskutiniais metais ruošė egzaminams, drąsino, mumis tikėjo. Tesiilsi jos ramybėje, mūsų brangios Danguolė Kubilienė ir Angelija Kalpokienė. Palikom ant kapų joms po žiedą nuo kiekvieno. Tačiau šiltą birželio pavakarę nestypsojom vieni it našlaičiai ant mokyklos slenksčio. Mus lydėjo pirmoji mokytoja, tokia pat graži, tokia pat šilta kaip pirmaisiais mokyklos metais, pasiilgta Astra Petronienė. Dėkingi mokytojai už šiltą priėmimą ir išsaugotus prisiminimus. Buvo taip gera sutikti visus.
Tradiciškai, saulei tekant namo išskirstėme itin pakilios nuotaikos. Juk mes likom Klasė. Nors skelta ir išprofiliuota pusiau, tačiau mūsų 2002 m. laidos 12 klasė į A ir C nei buvo, nei yra dalijama. Buvome ypatingi vienas kitam tada, tokiais išlikom ir šiandien. Kaip gera, kad „Aušra“ buvo ir liko MŪSŲ.
49 laidos (2002 m.) abiturientai
